„Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“...  (Justinas Marcinkevičius)

      Tikėtis sumažinti patyčių mastą galime tiktai daug metų nuolatos ir kasdien dirbdami.

      Jau septinti metai dalyvaujame „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ 2017“ (kovo 20-26 d.) renginiuose. Visa Centro bendruomenė vykdo įvairias veiklas, skirtas patyčių prevencijai ir jų stabdymui. Vyko mažojo futbolo tarpgrupinės varžybos, eksponuota mokinių plakatų, piešinių paroda, peržiūrėtas ir aptartas filmas „Pasitikėjimas“, būsimi virėjai per praktikos pamokas gamino ir dalino visiems iš sūrio pagamintas „šluoteles“, ragino pasinaudoti „šluotelės“ magiška galia, kad išsišluotume patyčias, pyktį, žiaurumą....

      Kodėl mes tyčiojamės, skaudinam, žeminam kitus?

      Šiandieninis pasaulis atrodo pakrikęs ir kiek iracionalus. Žmogus dažnai atsiduria vidinės stiprybės išbandymo situacijose. Vyksta gerumo, jautrumo dvikova su grubumu ir jėga. Būti jautriam tampa nemadinga. Paaugliai vis dažniau pasirenka prievartą, jėgą. Mano, kad šiame pasaulyje, pilname agresijos, gali išlikti stiprieji. Geriau budeliu būti, o ne auka. Lengviau, paprasčiau prisijungti prie brutalios jėgos, negu su ja kovoti. Tokia laikysena reiškia tik silpnumą, kvailumą. Tik silpnas žmogus gali skriausti, žeminti kitą žmogų. Negalima pažeminti kito, nepažeminus savęs.

      Lietuvių kalbos mokytojos Gražina Kregždienė ir Asta Bacevičienė su dvyliktokais vedė pamokas, skirtas „Veiksmo savaitei BE PATYČIŲ 2017“, kuriose kėlė šią skaudžią ir aktualią temą. Jose buvo analizuojama prozininko ir vertėjo, vieno savičiausių kaimo gyvenimo vaizduotojų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Juozo Apučio kūryba, analizuojamos novelės apie smurtą, kurių svarbiausi motyvai – žmogaus noras ir gebėjimas pasipriešinti smurtui.

      Rašytojas tarsi klausia: ką daryti aplink save matant neteisybę ir smurtą?, „ ką daryti nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta neteisybe?“, „kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus ...“.

      Didžiausia kaltininkė – nykstanti žmonių dvasinė kultūra, žmogiškumas. Juozas Aputis užuominomis kalba, jog smurto, kaip ir gėrio, šaknys nusidriekia amžinybėn, o veši – kasdienybėje.

      „Žmogus yra sukurtas šio pasaulio grožiui ir gerumui, jei jau ne pats tam gerumui daryti, tai bent suprasti, kad visa tai kažkas už tave jau yra padaręs“. (Juozas Aputis)

      Supratingas ir stiprus žmogus vertina gerumą, jautrumą, bendravimo šilumą, ryšį su kitu žmogumi. Priešinkimės blogiui, būkime atsakingi už savo gyvenamąjį laiką, o ne tyliu nuolaidumu leiskime jam plisti.

Socialinė pedagogė Laimutė Šlekienė