Tapkime vilties kaliniais

     Kovo 4-5 dienomis jaunuoliai subūrė komandą iš Biržų technologijų ir verslo mokymo centro, Vabalninko skyriaus bei Biržų r. Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos moksleivių ir priėmė Lietuvos jaunimo pastoracijos centro kvietimą ,,Išlikti jautriais Dievo balsui bei ištikimais savo pašaukimui. Išlikti panašiais į Šv. Kazimierą ir susitikti jo globojamame Jaunimo sielovados forume“. Dalyvavimą sielovados forume inicijavo ir organizavo Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus vedėja Vilija Daukienė bei tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė.

    Renginys prasidėjo Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje  Šv. Mišiomis, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, akcentuodamas Šv. Kazimiero gyvenimo istorijos svarbą šiuolaikiniame gyvenime. Šv. Kazimieras, jaunas karalaitis, vaizduojamas su lelija rankoje kol kas vienintelis lietuvis, paskelbtas šventuoju ir gerai žinomas tikintiesiems. Šv. Kazimieras yra nuoširdaus kuklumo pavyzdys, nors gimė ir augo karališkoje šeimoje. Jo gyvenime lūžis, manoma, įvyko karo žygio metu, kada būdamas gana jauno amžiaus jis pamatė tikruosius karo baisumus: plėšimus, prievartavimus ir žudymus. Tai buvo lūžis jo sieloje, pasirenkant kitokį gyvenimo būdą. Istoriniai šaltiniai atskleidžia ne dvigubų standartų karalaičio krikščionišką gyvenimą ir autentišką tikėjimą Jėzumi Kristumi. Džiovą Šv. Kazimieras pasigavo  lankydamas ir besirūpindamas vargšais, nors jo gyvenamuoju laikotarpiu buvo neįmanomas dalykas, kad karališkos šeimos atstovas turėtų sąlytį su žemiausiam sluoksniui priklausančiais atstovais. Sužinoję apie sūnaus ligą karalaičio tėvai vedė jam pačias gražiausias merginas, nes tuo laikotarpiu buvo manyta, kad išgydyti gali tik lytinė meilė. Šv. Kazimieras skaitė evangeliją, žinojo bažnyčios mokymą ir atsisakė tokio gydymo būdo pasirinkdamas mirtį, o ne nuodėmę. Dėl tokio pasiryžimo jis yra vienas iš pirmųjų šventųjų gavęs nekruviną kankinio titulą. Šv. Kazimiero gyvenimo istorija tapo labai reikalinga kaip pavyzdys, atsvara ir atspirtis žmonėms, ieškantiems tikrojo gyvenimo kelio, kuris negalimas be meilės, tikėjimo ir vilties.

    Neišdildomą įspūdį paliko brolio Pijaus sakyta kalba, kurioje akcentuota vilties turėjimo svarba. Svarbu yra įtikinti save siekti tikslo. Sunku nepasiduoti norui bėgti ir mesti, tačiau kartu svarbu nepasiduoti kitų žmonių nuomonei, įtakai, spaudimui, vertybių primetimui. Norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikia nebijoti permainų, nepatogumų, kritikos, o tai padaryti padės viltis. Viltis –  tai vidinė nuostata, kai tikimės Dievo karalystės. Viliamės laukdami gėrio bei laikydamiesi gyvenimo pozicijos būti stipriam viešpatyje. Norint siekti užsibrėžtų tikslų, reikia tvirto tikėjimo, neužsiėmimo savigaila bei savigrauža. Juk Dievas veikia, kur yra tikėjimas bei atidaro vilties duris. Dievui nėra tokių dalykų, kaip per sunku ar neįmanoma. Tikėdami ir turėdami viltį, niekada nebūsime pralaimėtojų pusėje. Imdamiesi darbų leiskime Dievui veikti ugdydami savyje vilties mentalitetą bei atsisakydami blogos nuojautos. Svarbiausia nuoširdžiai pasitikėti Dievu ir prašyti jo pagalbos per maldą. Kai myli, matai galimybes, kai nemyli, matai aplinkybes. Įsileisti viltį į širdį, į gyvenimą – tai įsileisti patį Dievą. Nebijokime gyventi viltimi, bet visame tame turi būti Kristus.

     Vilties prasmė šiandienių įvykių sraute įgauna dar gilesnę prasmę, todėl kaip niekada gyvename viltimi, kad Dievas nenusigręš. Taigi nepamirškime brolio Pijaus žodžių: ,,Nebijokite tapti vilties kaliniais. Žmogus, norintis laimėti gyvenimą, turi stovėti ant vilties pamatų“.

                                                                                                        Vilija Daukienė

 {gallery}2021-22/skyrius/Tapkime_vilties_kaliniais/{/gallery}