Vos prabėgus vienai dienai po to, kai su šėlsmu palydėję senuosius ir ne mažesniu trenksmu sutikę Naujuosius metus, jaunuoliai rinkosi į Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus bendrabutį. Čia jie dalyvavo trijų dienų tradicinės krikščioniškos socialinės programos „Stipriau už neapykantą“ veiklose, kurios buvo orientuotos į individualius pokalbius, aktualios smurto temos aptarimą bei socialinę atskirtį patiriančių mokinių, taip pat turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, visapusišką integraciją į mokyklos bendruomenę. Veiklos padėjo ugdyti streso valdymo, konfliktų sprendimo ir bendravimo įgūdžius bei įsisavinti psichologines ir fizines netinkamo elgesio įveikos priemones.
Jauniems (16–21 m.) žmonėms programą inicijavusios Vabalninko skyriaus vedėja Vilija Daukienė ir tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė pasiūlė aktualią kovos su smurtu temą, kuri 2025 m. lapkričio 25 d., Tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną, buvo aptarta Vabalninko seniūnijos patalpose bei pristatyta miesto ir seniūnijos gyventojams. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad renginio dalyviai daugiausia vaikinai, iš kurių dalis yra kilę iš sudėtingų šeimų, kuriose smurto apraiškos neretai laikomos priimtinu problemų sprendimo būdu.
Sausio 2–4 dienomis Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacija, įgyvendindama krikščionišką socialinę programą, siekė jauniems žmonėms atskleisti skaudžią, bet itin svarbią tiesą: smurtas artimoje aplinkoje nėra tik neteisingas – tai nusikaltimas. Programa kvietė jaunuolius ne tik suprasti, bet ir pajusti, kokią gilią žalą smurtas palieka žmogaus širdyje, ir drąsiai ieškoti būdų gyventi be prievartos. Programoje nuosekliai buvo akcentuojamas vienas svarbiausių gyvenimo principų – duodamas gyvybę žmogui, esi atsakingas ne tik už jo ateitį, bet ir už saugią, laimingą vaikystę.
Jauni žmonės, augę smurtinėje aplinkoje, kur kas dažniau patiria emocinių ir elgesio sutrikimų, jų gyvenimo kokybė neretai būna prastesnė, o polinkis į rizikingą ir neatsakingą elgesį – didesnis. Tai didina nelaimingų atsitikimų bei destruktyvių santykių riziką. Skaudžiausia tai, kad daugelis žmonių nesąmoningai perkelia santykių modelius, patirtus vaikystėje su tėvu ar motina, į savo santykius su partneriu – laikydami destruktyvų elgesį normaliu, nes tą matė ir patyrė šeimoje. Pokalbių metu dalis vaikinų atviravo, jog jų šeimose tėvas laikomas svarbiausiu asmeniu, jo žodis – paskutinis, o kiti šeimos nariai jam paklūsta. Bendraujant buvo aiškiai juntama, kad toks šeimos modelis jiems atrodo priimtinas, o kai kurie jaunuoliai net tikisi ateityje užimti panašią dominuojančią poziciją savo šeimose.
Individualių pokalbių metu atsiskleidė, jog šeimų gyvenimas susideda iš įvairiausių spalvų ir atspalvių. Taip pat paaiškėjo, kad smurto aukos, prieš kurias prievarta vykdoma ne vienerius metus, dažnai nebesuvokia problemos masto, kaltina kitus ir nenori keisti savo gyvenimo. Vienas vaikinas pasidalijo itin jautria asmenine patirtimi. Jis pasakojo augęs šeimoje, kurioje tėvas dažnai piktnaudžiavo alkoholiu, o grįžęs namo „auklėdavo“ visą šeimą. Kiekvieną vakarą, girdėdamas tėvo žingsnius, jis jau galėdavęs nuspėti, koks bus vakaro scenarijus. Nors fizinis smurtas nebuvo naudojamas, girtas tėvas nuolat šaukdavo, kaltindavo ir menkindavo, dažnai remdamasis išgalvotais priekaištais. Tik tokios būsenos jis rodydavo tariamą susidomėjimą vaikų mokymosi rezultatais, nepamiršdamas priminti, kokie jie esantys nevykėliai. Tokiais vakarais mama liepdavo vaikams užsidaryti kambaryje ir nesimaišyti tėvui po akimis. Jie slėpdavosi po antklode, rankomis spaudė ausis, kad negirdėtų nesibaigiančių šauksmų ir priekaištų. Didžiausias palengvėjimas ateidavo tada, kai viskas nurimdavo ir tapdavo aišku, kad tėvas užmigo. Vieną vakarą vaikai paklausė mamos, kodėl ji gyvenanti su tėčiu. Atsakymas juos pribloškė: ji seniai būtų išėjusi, tačiau pasiliko tik dėl vaikų, nors niekas jų niekada neklausė, ar jiems to iš tiesų reikia. Praėjo ne vieneri metai – ir nuo tų žodžių, ir nuo tėvo mirties, pralaimėjus kovą su priklausomybe, tačiau artimo ir šilto ryšio su mama taip ir nepavyko sukurti. Kiekvienas gyvena su savo prisiminimais ir neišgijusiais išgyvenimais – kartais nutylėdami tiesą, kad neįskaudintų kitų, bet niekada nemeluodami sau, nes vaikams, prisiminus vaikystę, iškyla patirtas skausmas ir baimės šešėlis .Tokios istorijos verčia susimąstyti, kaip giliai gali būti sužeisti jauni žmonės. Šiame procese itin svarbi buvo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos seserų Jolitos ir Virginijos pagalba, taip pat savanorės Dovilės, baigusios teologijos studijas, Sonatos – psichologijos studijų absolventės, ir Ernestos, fizinio aktyvumo bei visuomenės sveikatos magistrą turinčios specialistės, indėlis.
Vabalninko bendrabutyje vykęs Susitaikymo vakaras palietė jaunuolių vidinį pasaulį. Jo metu Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas ats. kpt. Jonas Tamošiūnas kartu su Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaru kun. Viliumi Valioniu ir Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaru kun. Martynu Ruzgiu klausė išpažinčių bei individualiai bendravo su visais norinčiais. Tai sukūrė ypatingą, saugią erdvę atviriems ir drąsiems pokalbiams – galimybę išsikalbėti apie tai, kas jauniems žmonėms dažnai būna sunkiausia. Dvasininkų buvimas bendrabutyje tapo gyvu liudijimu, kad Dievas yra ten, kur žmogui jo labiausiai reikia.
Programos dalyvių maitinimu rūpinosi vyresnioji virėja Jūratė Mačinskienė ir valgyklos darbuotoja Nemira Žitkevičienė, o saugias gyvenimo sąlygas užtikrino Dalia Mikėnienė, Vaida Brazdžiūnienė ir Ingrida Laibinytė.
Programą vainikavo Šv. Mišios Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, klebono ats. kpt. Jono Tamošiūno palaiminimas ir Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos seserų liudijimas, tapęs tylia paskata jaunuoliams ieškoti saugumo, supratimo ir brandesnių santykių kartu su Dievu.
Vilija Daukienė
